Labanoro miestelis yra nedidelis senas bažnytkaimis, kuriame šiuo metu gyvena apie 60 gyventojų. Istoriniuose šaltiniuose miestas minimas nuo 1373 metų, o 1387 m. kunigaikštis Jogaila Labanorą su apylinkėmis atidavė Vilniaus vyskupijai aukštaičių pakrikštijimo ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo proga. Dabartinė Labanoro bažnyčia ir varpinė yra XIX amžiaus pradžios liaudies architektūros statinys. Čia saugomi ir XVII-XVIII a. dailės paminklai. Labanoras garsėja iškiliais žmonėmis, tokiais kaip kunigas A. Burba, platinęs lietuvišką spaudą 1883 – 1886 metais, zakristijonas K. Baužys, rėmęs knygnešius ir įsteigęs slaptą lietuvišką mokyklą. Labanoras garsus XVII – XVIII a. Lietuvoje paplitusia, bet jau nutilusia Labanoro dūda, kuri buvo daroma iš jaučio odos dūdmaišio, medinio pūtiklio ir dviejų birbynių. Miestelis ypač atgyja vasarą.

Labanoroherbas