1992 metais, 80 km. nuo Vilniaus, Švenčionių, Molėtų ir Utenos rajonuose įsteigtas didžiausias Lietuvoje Labanoro regioninis parkas užimantis 50000 ha  plotą.
    Parkui būdinga unikali gamta: miškai ežerai ir ežerėliai, žydras Žeimenos kaspinas, upeliai, piliakalniai, kaimai ir kaimeliai. Didžiąją dalį parko teritorijos užima miškai. Negiliose įdubose tyvuliuoja 260 skaidrių ežerų. Užmirkusiose teritorijose tvyro Beržaloto – Aisputiškio, Kanio, Snieginio ir  kitos pelkės, kurių vandens perteklių plukdo dvi upės ir 17 mažesnių upelių.
    Parko teritorija sudaro 6 kraštovaizdžio, 7 telmologiniai, 7 hidrografiniai, 1 botaninis ir 2 botaniniai-zoologiniai draustiniai.

    Labanoro regioniniame parke gausu lankytinų istorinių vietų ir kultūros objektų, tokių kaip 1863 metų sukilėlių kapai, XVIII amžiaus Labanoro bažnyčia su varpine, Labanoro urbanistinis bei Šnieriškių kaimų etnokultūriniai kompleksai, pokario partizanų kovų vietos. Parke yra Molėtų observatorija, Etnokosmologijos ir Mindūnų žvejybos muziejai.  Parke taip pat  pamatysite unikalių gamtos objektų: "Ožkos" akmenį, šešias Labanoro pušis, Kraujalių mitologinį akmenį.
    Vaizdingas kraštovaizdis, ežerai, upės ir tankus kelių tinklas sudaro puikias sąlygas pažintiniam, pėsčiųjų, automobilių ir vandens turizmui, žvejybai.